Mūsų gyvenimas taip dažnai būna pilnas bėgimo, lėkimo ir chaoso, kad tikrai yra sunku viską suspėti ir dar nepamiršti kokybės. Visos mes neretai kažkiek pavydim toms moterims, kurios spėja pasirūpinti savo išvaizda, buitimi, šeimos poreikiais ir darbo reikalais. Kaip jos spėja, kur randa tiek jėgų ir motyvacijos? Dažnai tokios moterys sulaukia replikų, kad jos yra perfekcionistės, gyvenančios beveik tobulą gyvenimą. Bet ar tikrai toks gyvenimo scenarijus suteikia vien malonumą ir pasitenkinimo jausmą?
Perfekcionizmas – tai žmogaus savybė, kai jis visus atliekamus darbus bando atlikti nepriekaištingai, sunkiai priima faktą, kad kai kurie jo darbai yra atlikti netobulai, tad pradeda jausti diskomfortą, stresą, nebepasitiki savo jėgomis, ilgainiui jo darbų kokybė gali net kristi, o pats žmogus jaučiasi vis blogiau. Tik iš šalies gali pasirodyti, kad tobulos moterys, gyvenančios tobulą gyvenimą jaučia vien laimę. Kiekviena moteris, jaučianti, kad turi perfekcionizmo bruožų, žino, kiek vidinių jėgų reikalauja toks gyvenimo scenarijus ir kiek kančių ir nepasitenkinimo tenka patirti tokios kelionės metu. Kodėl gi sunku atsipalaiduoti, paleisti vadeles ir pasijausti gležna, trapi, moteriška? Ar sugrius pasaulis, jei moteris nustos kontroliuoti viską aplink, o gal pati moteris pasijaus kitaip?
Moters perfekcionizmas neatsiranda iš niekur, tai vienintelė jos įsisąmoninta norma, kuri ateina iš vaikystės periodo. Prisiminkime, kad būtent pirmaisiais gyvenimo metais mergaitė stebi savo tėvus, jų tarpusavio santykius ir jų bendravimą su savo dukra bei įsigeria galimus gyvenimo scenarijus. Jeigu mergaitė auga darnioje ir šiltoje šeimoje, kurioje kiekvienas balsas yra girdimas ir svarbus, santykiai yra pagarbūs ir lygiaverčiai, palaikymas yra besąlygiškas, o išsakoma kritika yra konstruktyvi ir pagarbi, tai tokia moteris užaugina sveiką aukštą savivertę, ji drąsiai eina gyvenimo keliu. Ji žino, kad gali klysti, žino, kad gali pasitikėti savo partneriu ir draugiškai dalintis atsakomybėmis ir rūpesčiais, ji jaučiasi vertinama ir leidžia sau kartais atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis gyvenimu.
Visai kitaip klostosi gyvenimas, jeigu mergaitė vaikystėje turėjo kitokį pavyzdį. Perfekcionizmui atsirasti nereikalingas konkretus šeimos gyvenimo scenarijus, užtenka tiesiog vaikui jaustis atstumtam, nereikalingam, nuolat jaučiančiam spaudimą ir kritiką bei meilės stoką. Mergaitė bet kokiu atveju myli savo tėvus ir iš visų jėgų stengiasi užsitarnauti šilumos ir meilės trupinius, pasijausti vertinama ir reikalinga savo šeimoje. Jeigu jai prireikia nevaikiškų jėgų, ji bijo suklysti, bijo ir vėl išgirsti kritikos žodžius, tai tokia norma ir yra įsisąmoninama, toks scenarijus ir lydi ją visą gyvenimą. Moteris gali traukti tokius partnerius, gali vėl ir vėl atsidurti ją skaudinančiuose ir menkinančiuose santykiuose, jausti, kad jai nebeužtenka jėgų, o įtampa yra nepakeliama, bet negali nustoti būti perfekcioniste.
Moteriai gali būti sunku suprasti, kodėl ji jaučiasi blogai, nors viską stengiasi daryti tobulai. Kodėl jos nevertina ir nemyli, nors ji stengiasi gyventi be klaidų ir bando būti tobula savo versija. Terapijos metu tenka išnarplioti visą praeitų kartų atneštą naštą, suprasti ir įvardinti, kur yra primestos normos, o kur prasideda tikrosios svajonės ir geidžiami pasikeitimai. Tik tada, kai viduje atsiranda vietos naujiems patyrimams, moteris gali pajusti naujus pojūčius, leisti sau gyventi taip, kaip nori pati ir pagaliau tapti laiminga.