Ką įsivaizduojame, kai šnekame apie laimingą ir nusisekusį moters gyvenimą? Dažniausiai, visi pamini gražius ir šiltus namus, rūpestingą ir mylimą partnerį, gausią ir darnią šeimą, kai kurie galvoja ir apie sėkmingą karjerą ir įdomų darbą. Empatiški žmonės, kurie žvelgia giliau, tikrai pamąsto apie vidinę moters būklę, jos pasitenkinimą gyvenimu, savo buitimi, pomėgių buvimą ir savęs realizavimą įvairiose srityse.
Tikrai ne visos moterys gali pasigirti, kad jos pasiekė visas šias išvardintas sritis, o kai kurioms ne visų ir reikia, gal jos turi kitų, sau tinkančių kriterijų. Svarbiausia, kad moteris jaustųsi pasiekusi savo gyvenimo viršūnės. Deja, dažnai moteriai gali kažko trūkti ir jai tenka tik laukti ir stengtis, kad įgyvendintų savo svajones. Bet būna ir tokių moterų, kurioms gali pavydėti visi aplinkui: ji gali turėti svajonių namus, karjerą, tobulą partnerį, bet pati ji gali jausti tik tuštumą ir begalinį nuovargį. Kodėl gi taip atsitinka? Iš kur kyla ta įtampa ir dvigubo gyvenimo emocijos? Ir svarbiausias klausimas, kaip padėti sau suprasti savo poreikius ir kūno siunčiamus signalus?
Į šiuos ir daugelį kitų nepatogių klausimų moteris neretai negali, o, kartais bijo atsakyti pati sau. Moteris vėl ir vėl gali bandyti įgyvendinti tą patį scenarijų: kopti karjeros laiptais, bandyti spėti aprėpti visus gyvenimo aspektus, aplink save kurti sėkmingo ir laimingo žmogaus iliuziją, kuria ir pati norėtų patikėti. Deja, bet tik ji pati gali jausti, kad jai trūksta artumo ir švelnumo, pasirinktas partneris yra šaltas ir ignoruojantis jos poreikius, spindintis fasadas neapsaugo nuo vidinės įtampos ir tuštumos. Kyla klausimas, kodėl gi tokia stipri moteris gali prisirišti prie emociškai nesaugaus ir netenkinančio žmogaus? Kas verčia ją laukti jo malonės ir tenkintis dėmesio nuotrupomis? O ar tikrai tokia moteris yra stipri? Ir kodėl sutikus švelnų ir rūpestingą vyrą jos viduje atsiranda didžiulė baimė, kuri skatina atstumti tokį žmogų?
Vėl ir vėl mums tenka sugrįžti į moters vaikystę. Būtent šiuo laikotarpiu formuojama vaiko vidinė norma, į kurią jis galės orientuotis visą savo tolimesnį gyvenimą. Lyčių rolės ir santykių modeliai, tėvų bendravimas tarpusavyje ir su savo dukra, mamos ir tėčio pasaulėžiūra ir vertybių perdavimas savo vaikui – visi šie smulkūs mozaikos fragmentai sugula į mergaitės vidų ir formuoja bendrą paveikslą. Jeigu dukra mato darnią ir laimingą šeimą, tvirtai žino, kad yra mylima, gerbiama ir suprasta savo šeimoje, nebijo išgirsti kritikos žodžių, nes žino, kad jie bus konstruktyvūs ir išsakyti su meile, jaučia, kad net suklydus ar priėmus neteisingus sprendimus ji turės tvirtą užnugarį ir palaikymą, tai tokia mergaitė išauga į aukštą savivertę turinčią moterį, kuri galės ramiai ir užtikrintai siekti savo svajonių.
Visai kitaip klostosi gyvenimas, jei vaikystėje mergaitė negirdi palaikymo žodžių, nejaučia meilės ir švelnumo, jai tenka kovoti dėl dėmesio trupinių ir visomis išgalėmis įrodinėti, kad ji yra verta dėmesio ir pagarbos. Tokiai moteriai visą gyvenimą tenka kovoti su žema saviverte, artumo ir prieraišumo baime, kabintis į netinkamus partnerius, jaustis nelaiminga ir vis suktis uždarame perdegimo ir nemeilės rate.
Kartais moteriai būna sunku suprasti, kodėl ją vargina galvos skausmai ir spazmai, surakina žandikaulį ar kamuoja kiti simptomai. Kūnas vis bando siųsti signalus, bet tik profesionalios terapijos dėka įmanoma išmokti juos atpažinti ir priimti. Tik tada, kai moteris supranta savo problemų priežastis, sugeba suprasti ir priimti ankstesnių kartų užkrautą naštą, identifikuoti ir įvardinti savo patirtas traumas ir patyrimus, atsiranda vietos naujiems pojūčiams ir patirtims. Moteris pagaliau gali tapti laisva, pasiruošusi gyventi savo svajonių gyvenimą ir būti laiminga.
