Gamta sukūrė žmogų kaip socialią būtybę, kuriai reikia kitų žmonių. Būtent todėl nuo pat mažens visi vaikai bando susirasti draugų ir leisti laiką kartu su įdomiais žmonėmis, vėliau, paaugus, jaunuoliai jau bando megzti romantinius santykius ir tapti kažkurios bendruomenės dalimi, o suaugusieji žmonės, bent jau dauguma jų, tikrai svajoja sutikti savo gyvenimo partnerį ir gyventi kartu ilgai ir laimingai. Daugelis žmonių sunkiai pakelia vienatvę ir jaučiasi komfortiškai, kai šalia yra nors vienas artimasis, su kuriuo galima atvirai kalbėti, nebijoti reikšti emocijų ir tvirtai žinoti, kad esi reikalingas ir svarbus.
Mūsų kultūroje nuo pat vaikystės vaikams yra sekamos pasakos apie princus ir princeses, kurie turi įveikti begalę kliūčių ir išbandymų prieš sutinkant savo gyvenimo meilę. Vaikai nuo mažens girdi apie lyčių stereotipus, apie galimų santykių scenarijus, bet pagrindinė mintis lieka ta pati: žmonės, mylintys vienas kitą, net po įvairių negandų ir nesėkmių gali gyventi kartu ir būti laimingi, mylėti vienas kitą ir džiaugtis gyvenimu. Dauguma mergaičių, dar būdamos darželyje, rengiasi ir elgiasi kaip princesės ir bando aplinkinius berniukus paversti princais, net jei pastaruosius domina tik mašinytės. Augdamos merginos vis tvirčiau laikosi numatytos gyvenimo krypties, dažniausiai, anksti supranta ko nori gyvenime iš potencialaus partnerio ir užtikrintai eina savo svajonių link. Tikrai ne visos ir ne visada greitai pasiekia to, ko jos nori, bet, jei moters savivertė yra sveikai aukšta, o vertybinis stuburas tvirtas, tai, ilgainiui, jos gali gyventi savo svajonių gyvenimą.
Deja, bet, kartais, net jei šeimos fasadas atrodo tobulas, vyras tikrai yra stulbinančiai panašus į svajonių princą, kuris dievina savo moterį ir nešioja ją ant rankų, bet žmona gali jaustis nelaiminga savo santykiuose. Jos artimos draugės, jei ji išdrįsta pasipasakoti apie savo jausmus, tikrai nuoširdžiai nesupranta jos, kaip galima skųstis tobulu gyvenimu? Ko dar galima norėti iš ramaus, švelnaus, ištikimo vyro, kuris tarsi mūrinė siena yra šalia savo karalienės? Kartais net pati moteris nežino atsakymo į šį klausimą ir tiesiog kenčia nuo diskomforto, nepasitikėjimo savimi ir savo pasirinkimais.
Iš tikrųjų, visų atsakymų reikėtų ieškoti moters vaikystėje. Būtent šiuo laikotarpiu yra formuojamas mergaitės vidinis vertybinis stuburas, klojami būsimo gyvenimo pamatai, įsisąmoninama norma ir elgesio modeliai. Nuo to, kokioje šeimoje auga vaikas priklauso kaip jam seksis viso gyvenimo metu. Jeigu tėvai savo dukrą apgaubė šiluma ir meile, suteikė sparnus ir įskiepijo pasitikėjimą savimi, tai tokia moteris eis per gyvenimą aukštai pakelta galva, žinos, kokio partnerio ji nori ir kokius santykius ji gali puoselėti ir jaustis laiminga.
Visai kitaip klostysis moters gyvenimas, jei vaikystėje ji nematė tinkamo suaugusiųjų pavyzdžio. Smurtiniai ir toksiniai santykiai, šilumos ir pagarbos stoka, nemeilė ir abejingumas palieka nematomus bet labai gilius randus mergaitės sieloje. Šitie randai formuoja moters pasaulėžiūrą ir normą, į kurią ji orientuosis, net jei to nejaus ir nenorės. Būtent todėl jai gali būti nekomfortiška santykiuose, kurie bus nepanašūs į jos vaikystės patyrimus, ji vėl ir vėl ieškos ir trauks tik tuos partnerius, kurie pasąmoningai primins jai vaikystę, net jei tokia patirtis ją žeis ir ves skausmo ir liūdesio link.
Kartais moteriai yra sunku suprasti savo jausmus ir savo pasirinkimų motyvus, nes vaikystės patyrimai būna paslėpti giliai viduje, užmaskuoti ir beveik pamiršti. Neretai apie patirtas traumas ir išgyvenimus gali byloti kūno reakcijos, tokios kaip skausmai, spazmai, įtampa. Terapijos metu iš pasąmonės gelmių yra ištraukiami visi vaikystės patyrimai, išgryninama ir įvardijama kitų žmonių primesta norma ir pagaliau atlaisvinama vieta naujiems patyrimams ir įspūdžiams. Tik tokiu atveju moteris vėl gali pradėti kvėpuoti pilna krūtine ir pradėti gyventi savo svajonių gyvenimą ir išdrįsti būti pakankama, laiminga ir laisva.
