Turbūt, nerastumėm nei vieno žmogaus, kuris nenorėtų būti savo geriausia įmanoma versija. Visi mes svajojame būti laimingi, pasitikintys savimi, empatiški ir užjaučiantys, palaikantys savo artimuosius, drąsiai einantys per gyvenimą ir žinantys savo vertę. Moterys dažnai nori tapti rūpestingomis motinomis, sėkmingomis darbuotojomis, o gal net verslo rykliais, turėti stabilius ir sėkmingus santykius, rasti laiko sau ir gyventi harmonijoje.
Visos mes svajojame ir bandome įgyvendinti savo troškimus, bendrauti su, kaip mes manome, mums tinkančiais žmonėmis, kurie suteikia mums sparnus ir padeda tobulėti. Taip, visos mes prikrečiame nesąmonių, pridarome klaidų, bet stengiamės pasimokyti iš jų, nekartoti ir neskaudinti savęs ir savo artimųjų. Teoriškai, tokiu būdu visos mes turime tobulėti, jaustis laimingos, mylimos , sėkmingos ir žinoti ko mes norime iš gyvenimo, o gyvenimas iš mūsų. Bet realybė dažnai būna ne tokia pozityvi ir nutapyta rožinėmis spalvomis, begalė moterų neranda savo vietos pasaulyje, nesijaučia laimingos ir vertos meilės, neturi artimojo žmogaus, į kurį galėtų atsiremti ir nežino išeities iš savo padėties.
Viskas susiveda į tai, kad gyvenime svarbios ne tik svajonės, bet ir vidinė žmogaus būsena, nes būtent ji apsprendžia, kokius signalus pasauliui ir aplinkiniams žmonėms siunčia moteris. Kol moters viduje neatsiranda vietos harmonijai, laimei ir meilei sau, tol visos svajonės taip ir lieka neįgyvendintos.
Norėdami suprasti, kas formuoja mūsų vidinę būseną, mes turėtumėm sugrįžti į kiekvieno žmogaus vaikystę, nes būtent šiuo periodu pradedamas formuoti žmogaus charakteris, vertybinis stuburas, pažiūros, įsisąmoninama tam tikra norma, kuri lydės žmogų per visą jo gyvenimą. Pirmieji suaugę žmonės, kurie yra be galo svarbūs vaikui, yra jo tėvai. Mamos ir tėčio vaidmenys yra unikalūs ir savaip svarbūs. Motina yra pirmoji moteris, kuri parodo savo dukrelei kokia gali būti moterų rolė šeimoje, darbe ir apskritai pasaulyje.
Maža mergaitė stebi savo mamą ir įsigerią jos emocijas, nuotaikas, elgesio modelį, tad jei mama yra laiminga, spinduliuoja meile ir šiluma, puoselėja gražius santykius su vaiko tėvu, tai ji ir savo dukrai perduoda normą, kad moteris gali ir turi būti verta visų pasaulio lobių. Tėvas, savo ruožtu, turėtų aprūpinti savo dukrą globos skraiste, suteikti sparnus ir nuo mažens leisti jaustis princese, vaikas turi matyti tvirtus ir abipusiai pagarbius tėvų santykius, tada išaugusi mergaitė tvirtai žinos, kokios laimės jai reiki ieškoti ir kaip jaustis suaugusiųjų pasaulyje.
Jeigu mergaitės vaikystė buvo nuspalvinta visiškai kitomis spalvomis, ji nesijautė mylima, laukiama ir palaikoma, jeigu nuo vaikystės matė nelaimingus savo tėvus, jai nuo mažens buvo perduodami suaugusių žmonių neišspręsti konfliktai ir traumos, jeigu ji jau vaikystėje nesijautė verta meilės, tai visos jos svajonės ir troškimai visą gyvenimą ir liks tik iliuzijomis, nes jos vidinė būsena neleis jai jų įgyvendinti, jie tiesiog neatitiks jos normos.
Terapijos metu saugioje aplinkoje ir rūpestingos pagalbos dėka iš naujo atrandami vaikystės patyrimai, užslėpti skauduliai, užgniaužtos emocijos ir išgyvenimai. Tada išgryninama kūno ir vidaus suprantama „norma“, kuri gali būti skausminga, nepatogi, bet paklojusi pamatus ir atsakinga už gyvenime priimtus sprendimus, dirbama su ja. Tik tada moteris tampa laisva nuo praeitų nuoskaudų ir neigiamų patyrimų ir gali pagaliau pajausti meilę sau ir pradėti kurti naują laimingą gyvenimą.
