Visos mes mėgstame, kai mums sako komplimentus, giria mūsų išvaizdą, pastebi, kad mes švytinčiai ir žvaliai atrodome, kad mūsų odos būklė yra stulbinanti, o nauja suknelė idealiai tinka prie akių spalvos. Dažnai moteriai svarbu ir labai malonu, kai aplinkiniai pastebi ne tik išorinius dalykus, bet taip pat ir vidinius: giria už aštrų protą, nuovoką ir sugebėjimus, neatsistebi tuo, kaip moteris sumaniai suderina darbus, šeimos reikalus ir savo hobius, visur spėdama ir būdama sėkminga, kaip daug ir nuosekliai dirba tam, kad pasiektų karjeros viršūnių. Jeigu komplimentas ar pagyra išsakomi subtiliai, pagarbiai ir nuoširdžiai, vargu ar mes rastume daug moterų, kurios sugalvotų įsižeisti ir jų diena būtų sugadinta. Anaiptol, švelnus ir motyvuojantis žodis suteikia sparnus, kelia pasitikėjimą savimi ir leidžia užtikrintai jaustis ir siekti savo tikslų.
Deja, bet yra moterų, kurios negali suprasti ir priimti joms išsakomų komplimentų ir pagyrimų. Jos jaučiasi nepatogiai, nejaukiai, nesupranta, ką žmogus nori iš tikrųjų pasakyti ir ko pasiekti. Joms sunku suprasti, kad jos gali būti vertos gražių žodžių, nes šie žodžiai visai nerezonuoja su jų vidine būsena, nekelia šypsenos ir gali tik sujaukti mintis. Kodėl gi taip vyksta?
Reikėtų atsiminti, kad mūsų vidinė norma, tai yra tai, kaip mes matome pasaulį, į ką orientuojamės, ką laikome sau tinkamais dalykais, formuojasi dar gilioje vaikystėje. Mama ir tėtis yra tie pirmieji suaugę žmonės, kurie mums ją parodo. Jeigu mergaitė auga darnioje ir mylinčioje šeimoje, kurioje abu tėvai dosniai dalijasi savo meile ir šiluma, pastoviai apipila savo dukrą švelniais ir motyvuojančiais žodžiais, savo elgesiu ir bendravimu rodo kaip gali bendrauti vyras ir moteris, tai būtent tokią normą įsisąmonina maža mergaitė. Toks šeimos ir lyčių bendravimo modelis lydės ją visą suaugusį gyvenimą, leis mylėti save ir turėti sveiką aukštą savivertę, drąsiai ir užtikrintai priimti komplimentus, nes ji žinos, kad tikrai jų verta.
Jeigu mergaitė vaikystėje nesijautė mylima ir palaikoma, negirdėjo švelnių ir motyvuojančių žodžių, jei jai pastoviai reikėjo įrodinėti, kad ji verta šilumos ir rūpesčio, tai būtent tokia norma ir lydės ją per visą gyvenimą. Šalta ir abejinga mama, kuri negyrė savo dukrelės išvaizdos ir nevertino pastangų, nelaiminga ir savo problemų neišsprendžianti mama, nerandanti laiko savo vaikui ir jo poreikiams, nemylintis tėtis, kuriam jo dukrelė nėra princesė, tėvų toksiški santykiai, kuriuose vaikui apskritai nelieka vietos – visi šie scenarijai nuo pat vaikystės formuos mergaitės pasaulėžiūrą, kurioje ji tvirtai žinos, kad meilė nėra duotybė, šilumą ir nuolankumą reikia užsitarnauti, geri žodžiai yra reti ir netaikomi jai. Tokios moters savivertė bus žema, o savęs suvokimas nutapytas vien tamsiomis ir blankiomis spalvomis, tad net jei aplinkiniai žmonės bandys prasibrauti pro šį skydą ir nuoširdžiai pagirti arba pasidžiaugti dėl jos išvaizdos arba sugebėjimų, ji negalės jų adekvačiai įvertinti, pasimatuoti sau ir priimti.
Terapijos metu tenka nueiti netrumpą kelią į pasąmonės gelmes, kad vaikystės patyrimai, išgyvenimai ir traumos išvystų dienos šviesą, būtų įvardintos ir suprastos. Tik tada atsiranda vietos naujiems, švariems patyrimams, pojūčiams ir savo laimės paieškoms. Tik taip moteris gali pradėti kurti savo, o ne kitų žmonių primestą gyvenimo, meilės ir sėkmės istoriją, suprasti savo poreikius ir pagaliau pamilti save.
