Turbūt, didžioji dauguma moterų, tapusių motinomis, nuoširdžiai linki savo dukroms laimingo ir nusisekusio gyvenimo: gero išsilavinimo, sėkmingos karjeros, tvirtos santuokos ir sveikų laimingų vaikų. Linki, kad jų dukros būtų laisvos, nebijančios iššūkių, patiriančios kuo mažiau neigiamų išgyvenimų ir emocijų, apsaugotos nuo įvairių gyvenimiškų dramų ir tvirtai žinančios, ko nori iš gyvenimo ir ką jos gali tam gyvenimui duoti. Išaugusios dukros, tapusios suaugusiomis moterimis, dažniausiai, linki sau to paties: būti laimingos, savarankiškos, laisvos, mylimos ir suprastos.
Mūsų kultūroje, kurioje iš moters, dažniausiai, norima tiek daug ir sunkiai priimama, kai moteris neatitinka socialinių standartų, yra be galo sunku suderinti įvairias savo gyvenimo sferas, spėti realizuotis karjeroje ir motinystėje, atlaikyti spaudimą, kai pasirenkamas netradicinis gyvenimo stilius, yra svarbu jausti šeimos palaikymą ir turėti stiprius orientyrus, atneštus iš tėvų. Ir šitoje vietoje mes galime pamatyti paradoksą, kad nepaisant gerų mamų norų ir tyrų dukrų svajonių, vis tiek be galo daug moterų nesijaučia nei laimingos ,nei mylimos, negali pasiekti savo svajonių gyvenimo ir gyvena būdamos perdegusios, neišgirstos ir nesuprastos. Kodėl gi taip atsitinka ir nuo ko priklauso?
Vėl mums reikėtų atsigręžti į mergaitės vaikystę. Būtent šituo periodu formuojamas jos vertybinis stuburas, klojami viso būsimo gyvenimo pamatai, įsisąmoninama norma, kurią ji mato per savo tėvų pavyzdį. Jeigu dukra mato laimingą ir mylimą savo mamą, jos švytinčias akis ir beribę meilę, jaučia, kad mama rado savo vietą gyvenime, kad ji nori ir gali perduoti savo dukrai švelnumą, empatiją, meilę sau ir aplinkiniams, kad ji globoja savo vaiką, bet tuo pačiu ir padeda auginti sparnus ir paruošia suaugusiųjų gyvenimui, tai tokia norma lydės mergaitę visą jos suaugusį gyvenimą. Taip, jai tikrai gali nepasisekti, ji gali sutikti netinkamus žmones, kartais pasijausti vieniša, bet giliai viduje jos mamos balsas galės ją paguosti, pamotyvuoti ir padėti atsitiesti.
Visai kitaip klostosi mergaitės gyvenimas, jei ji matė netinkamą mamos pavyzdį. Jeigu mama buvo nelaiminga moteris, savo laiku neišsprendusi savo traumų ir problemų, nesijaučianti mylima ir gerbiama savo šeimoje, tai, natūralu, kad ir savo dukrai tokia motina nesugebės perduoti tik šviesių ir pozityvių dalykų. Mergaitė matys ir jaus, kad mama yra nelaiminga, kad jos akys nedega ir gali manyti, kad taip ir turėtų jaustis suaugusi moteris. Jeigu namuose tarp tėvų nebus darnių ir pagarbių santykių, tai maža mergaitė, matydama juos nuo mažens, įsisąmonins, kad taip ir turi būti tarp partnerių, tad ir pati gyvenime nesąmoningai rinksis tokį žmogų, kuris atitiktų vaikystės išgyvenimus. Aišku, kad tokia patirtis ir suformuota norma neleis moteriai jaustis gerai ir užtikrintai, neleis atsiskleisti ir siekti savo svajonių, o ves tik link perdegimo, nusivylimo, žemos savivertės ir naujų traumuojančių išgyvenimų.
Neretai moterys į terapiją ateina vedamos vidinės nuojautos, kad nori pakeisti savo gyvenimą, bet nežino nei nuo ko pradėti, nei gali tiksliai įvardinti netinkančių skaudulių ir problemų. Terapijos metu saugioje aplinkoje iš pasąmonės gelmių yra ištraukiami visi neigiami vaikystės patyrimai ir išgyvenimai, išgryninamos ir įvardijamos įsisąmonintos normos, žiūrima, iš kur jos atėjo ir kokią rolę atlieka moters gyvenime, kokią žinutę neša ir ar yra tinkamos, o gal kaip tik žalingos ir traumuojančios. Tik taip atlaisvinama vieta naujiems patyrimams ir pojūčiams, klojami naujų normų pamatai ir sudaromos sąlygos savų svajonių ir troškimų atsiradimui ir įgyvendinimui. Tik taip įmanoma atsikratyti savo giminės moterų nešamo skausmo ir pagaliau pradėti gyventi savo svajonių gyvenimą ir būti laiminga.
