Kaip „gera mergaitė“ virsta pavargusia moterimi – ir kaip grįžti į save?
Kiekvienos mergaitės būsimas gyvenimas prasideda nuo svajonių, drąsių ir netikėtų, ambicingų ir saldžių, bet visada gražių ir kylančių mažoje tyroje širdelėje. Visos mergaitės svajoja apie savo princus, dideles arba mažas šeimas, įdomų ir mylimą darbą, keliones po visą pasaulį, išpuoselėtus namus ir laimę. Vėliau, jau suaugusių moterų gyvenime dalis norų ir troškimų transformuojasi ir kinta, priklausomai nuo žmogaus charakterio, patirčių ir aplinkybių, bet vis tiek visad širdyje išlieka jausmas, kad laimė ir pilnatvė yra siekiamybė. Deja, bet ne visos moterys gali pasigirti, kad pasiekė savo svajonių gyvenimą, gyvena laimingai, jaučia vidinę harmoniją, meilę ir pagarbą. Kodėl gi? Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje gali būti sunku būti laiminga, siekti savo svajonių ir jaustis pakankama? Kodėl kartais pastangos reikalauja milžiniškų jėgų ir resursų, bet vietoje satisfakcijos moterys jaučia begalinį nuovargį ir perdegimą? Kur dingsta mergaitės degančiomis akimis ir širdimis?
Mergaitės supančio pasaulio žemėlapio kūrimas prasideda nuo dviejų ją sukūrusių ir auginančių žmonių – motinos ir tėvo. Būtent šie du žmonės pradeda kloti svarbiausius būsimo dukros gyvenimo pamatus. Maža dukrelė nuo pat pradžių stebi ir įsigeria savo tėvų nuotaikas, bendravimą, tarpusavio santykius ir jų bendravimą su savo vaiku. Tai, kokioje šeimoje auga vaikas, tampa to vaiko gyvenimo norma, kelrodžiu ir siekiamybe. Visą gyvenimą mergaitė, vėliau moteris, nesąmoningai lygiuosis į savo pirmas patirtis ir išgyvenimus, ieškos tokių pat vertybių ir santykių savo partnerio bendravime, girdės savo tėvų balsus priimant svarbius gyvenimo sprendimus, kuriant šeimą, statant karjerą.
Jeigu mergaitė auga mylinčioje šeimoje, kur karaliauja šiluma, pagarba ir empatija, tai tokia ir bus jos norma. Palaikantys, įsiklausantys tėvai, kurie suteikia sparnus, guodžia įvykus nesėkmei ir motyvuoja judėti toliau, savo vaikui augins teisingą vertybinį stuburą, sveiką aukštą savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis. Mylinti ir mylima mama savo pavyzdžiu įkvėps dukrą siekti savo pačių netikėčiausių svajonių, o pagarbus ir mylintis tėvas rodys, koks turi būti vyras šalia ir kokie gali būti abipusiai santykiai tarp lygiaverčių partnerių.
Visai kitaip klostysis mergaitės gyvenimas, jeigu jos šeima buvo labai toli nuo aprašytos anksčiau. Jeigu vaikas auga be meilės, rūpesčio ir palaikymo, tai tas šaltis yra įrašomas į vaiko pasąmonę kaip norma. Kiekviena mergaitė instinktyviai nori, kad tėvai ją mylėtų, gerbtų ir palaikytų, tad darys viską, kas gali nuo jos priklausyti, stengsis būti tobula dukra, tik kad gautų kruopelytę meilės. Deja, bet tokia programa visą gyvenimą lydės jau suaugusią moterį, ji turės žemą savivertę ir įsitikinimą, kad turi daryti viską ir dar daugiau, kad būtų mylima, pati iš savęs ji nesijaus tinkama ir verta šilumos ir pagarbos. Toks elgesys ir gyvenimo stilius natūraliai veda link didžiulio nuovargio, perdegimo ir nepasitenkinimo savo gyvenimu.
Terapijos metu specialistės dėka moteris, kuri jaučia, kad nėra patenkinta savo gyvenimu ir nori pokyčių, bet nežino nuo ko pradėti, pagaliau supranta ir įvardija savo vaikystės išgyvenimų nulemtą normą ir pradeda suprasti savo problemų atsiradimo ištakas. Atsikračius jų pagaliau atsiranda vietos naujiems pojūčiams ir patyrimams. Tik taip galima pradėti kvėpuoti pilna krūtine ir pradėti savo kelionę laimingo ir laisvo gyvenimo link.
