Kaip tėvo nebuvimas vaikystėje veikia moters pasitikėjimą savimi?
Beveik kiekviena moteris, sužinojusi apie savo nėštumą, išgyvena visą spektrą emocijų, nuo nerimo ir baimės iki laimės ir džiugesio. Naujos gyvybės atėjimas visada yra be galo svarbus ir reikšmingas moters gyvenime. Bet nepamirškime, kad planavimas, laukimas ir gimdymas taip pat paliečia ir būsimo vaiko tėvą. Visos motinos tikisi, kad vaikelio tėtis bus šalia visos šios gražios kelionės metu ir vėliau, kai vaiką reikės globoti, mylėti ir auginti. Deja, Lietuvos statistika negailestingai rodo liūdinančią situaciją, kad toli gražu ne visada šeimos išlieka kartu, tėvai išsiskiria, o tai veikia ir jų vaikus, kurie lieka su vienu iš tėvu, dažniausiai, mama.
Daugelis studijų rodo neigiamą įtaką, veikiančią vaiką tėvams išsiskyrus. Būna labai smagu išgirsti, kad suaugę tėvai sugeba rasti savyje jėgų ir išminties ir tarpusavyje bendrauti pagarbiai, skirti laiko ir noro savo vaikui, kad tik tos pasekmės būtų mažiau juntamos. Deja, neretai suaugusių žmonių emocijos kunkuliuoja, išsiskyrimo žaizdos skauda, tad vaiko gerovė ir emocinis saugumas lieka nuošaly. Neretai vyras pasišalina iš vaiko gyvenimo ir pasirodo jame epizodiškai, arba nepasirodo visai. Tada visas auklėjimo ir priežiūros krūvis tenka vaiko motinai, kuri turi ne tik išsigydyti savo skaudulius, bet ir atliepti vaiko poreikius, kurie dėl vieno iš tėvų nebuvimo šalia būna sunkiai patenkinami.
Kiekvienas iš tėvų mergaitės gyvenime, ypatingai vaikystėje, turi savo rolę. Mergaitės mama yra pirmoji suaugusi moteris, kuri savo pavyzdžiu ir per santykius su savo dukra rodo moters vietą šiame pasaulyje, mokina savo dukrą savigarbos, empatijos, švelnumo ir šilumos. Tėvas yra pirmasis vyras, kuris savu pavyzdžiu turėtų rodyti kaip vyrai turi elgtis su mylimomis moterimis, gerbti jas, lepinti, skatinti ir motyvuoti. Mergaitė turėtų matyti savo mamos švytinčias akis ir tėvo saugų glėbį, tik tokiu atveju formuosis jos sveika savigarba, ji jausis verta meilės.
Jeigu tėvo nebėra mergaitės gyvenime, tai ji gali matyti mamos skausmą, nusivylimą vyrais, pyktį ir liūdesį. Motina gali būti labai išmintinga ir brandi, stengtis nerodyti vaikui savo išgyvenimų, bet ore vis tiek tvyruos klausimai: kodėl išėjo tėvas, ko jam neužteko santykiuose, kas buvo kaltas, o gal maža mergaitė? Gal ji buvo nepakankama meilei, rūpesčiui, pagarbai? Ką reikia daryti, kad kiti gyvenimo vyrai jos nepaliktų? Ko trūksta jos viduje ir išorėje, kad meilė ir pagarba nėra duotybė, o jų reikia prašyti, reikalauti, laukti?
Mergaitės viduje visam gyvenimui įrašoma norma, kad mylimo ir mylinčio vyro buvimas šalia yra ne abipusis susitarimas, grindžiamas meile ir pagarba, o laimėjimas, kurį reikėtų pradžioje užsitarnauti, o tada pastoviai pasitempti iki jo lygio ir stengtis, stengtis, stengtis…Tokios pastangos reikalauja daug energijos, vidinių resursų, labai kerta per savigarbą ir nuvertina moters reikšmę jos pačios ir partnerių akyse. Laimingų santykių tokia norma puoselėti negali, toks kelias veda tik kančios ir perdegimo link.
Terapijos metu moteris saugioje aplinkoje sužino, kas iš jos vaikystės išgyvenimų ir patirčių lėmė jos susiformavimą ir pasaulėžiūrą, sugeba įvardinti ir suprasti jai primestas normas, atsikratyti jų ir pagaliau pradėti gyventi laisvą ir laimingą gyvenimą.
