Turbūt kiekviena iš mūsų savo aplinkoje turi stiprią ir nepriklausomą moterį, kuri visko pasiekia pati, tiksliai žino savo norus ir troškimus, tvirtai ir užtikrintai eina jų link, nebijo iššūkių ir kylančių problemų, drąsiai jaučiasi vyrų pasaulyje ir geba dirbti bei net konkuruoti su jais tame pačiame lygyje. O gal tos stebuklingos moters atvaizdą tenka matyti veidrodyje? Ką išduoda jos akys? Pasididžiavimą savo jėgomis, nuolatinę įtampą, o gal vaikystės skaudulius, kurie užgrūdino, bet paliko randus? Nors visi žinome, kad žmonės būna skirtingų charakterių ir renkasi įvairius gyvenimo būdus, tam tikri dėsningumai yra bendri visiems ir gali turėti įtakos vaiko formavimuisi bei jo gyvenimo pasirinkimams. Tad kodėl užauga be galo stiprios ir nepriklausomos moterys, ir kokios vaikystės patirtys gali slėptis už jų stiprybės?
Pradėkime nuo to, kad mūsų norai ir troškimai yra be galo svarbūs, bet dar svarbesnė yra mūsų vidinė būsena, kuri tarsi siunčia signalus į išorę ir rodo pasauliui, kam moteris yra pasiruošusi, ko bijo ir ko iš tikrųjų nori. Neretai vidinė būsena nesutampa su sąmoningais norais, todėl moteris gali nuoširdžiai nesuprasti, kodėl jos gyvenimo scenarijus nesiklosto taip, kaip ji norėtų. Ji gali svajoti apie mylintį ir rūpestingą partnerį, stabilius ir pagarbius santykius, darnią šeimą ir įdomų darbą, bet jei jos vidinė būsena signalizuoja apie nuolatinę įtampą, nerimą ir baimę, naivu būtų tikėtis, kad horizonte pasirodys princas ir pasaka turės laimingą pabaigą. Todėl pokyčius visada reikia pradėti nuo vidaus: keisti savo vidinę būseną, o tuomet – norus ir troškimus, elgesį ir gyvenimo scenarijų.
Neretai pačiai moteriai būna sunku suprasti, kad jos būsena nėra ta, kuri gali padėti pritraukti norimą rezultatą. Ji gali manyti, kad yra stipri, nepriklausoma ir viską kontroliuoja. Tačiau tokia tariama stiprybė gali kaip tik atimti moteriškumą, seksualumą ir lengvumą, o kartu neleisti džiaugtis sveikais ir pagarbiais santykiais.
Gali būti, kad mergaitė nuo mažens matė tokį elgesio modelį: jos mama ir močiutė buvo stiprios ir veržlios moterys, kurios valdė savo šeimas ir visus aplinkinius, laikė savo vyrus po padu, pačios augino, auklėjo ir mokė dukras, perdavė joms savo pasaulėžiūrą ir nuostatas. Jeigu pagrindinė šeimos moterų frazė buvo „aš viską galiu pati“, toks lyčių vaidmenų pasiskirstymas buvo įsisąmonintas kaip vienintelė norma, į kurią moteris orientuojasi visą savo suaugusį gyvenimą. Deja, ši frazė užkrauna didelę naštą ant moters pečių, neleidžia atsipalaiduoti ir pasitikėti kitais žmonėmis, patikėti save bei savo laimę kitam žmogui, leisti sau būti švelniai ir gležnai. Perdėta stiprybė ir savarankiškumas ne tik ištrina vyrą kaip stiprų ir lygiavertį partnerį, bet naikina ir pačios moters moteriškumą bei seksualumą. Belieka tik konkuravimas ir jėgų lyginimas, kuris niekaip negali baigtis sklandžiais ir sėkmingais santykiais.
Tikrasis noras šioje vietoje yra būti pastebėtai ir pagirtai, nes vaikystėje maža mergaitė taip ir nesulaukė pagyrimo. Iki šiol ši mergaitė stengiasi būti tobula ir ideali, kad tik kas nors pasakytų gerą žodį.
Moteris, ateidama į terapiją, atsineša visą savo gyvenimo bagažą, skaudulius, patirtis ir norą kažką keisti. Saugioje aplinkoje iš pasąmonės gelmių ištraukiama jos gyvenimo norma, suprantama ir įvardijama ankstesnių kartų užkrauta našta. Tik taip įmanoma atlaisvinti vietą naujiems potyriams ir jausmams, pasijusti laisvai ir laimingai bei pradėti kurti savo svajonių gyvenimą.
