Visos moterys yra be galo skirtingos būtybės, jų nuotaikos, elgesys ir gyvenimo stilius priklauso nuo jų charakterio, skirtingų gyvenimiškų patirčių, išgyventų jausmų ir patyrimų. Nerastumėm nei vienos moters, kuri savo svajonėmis ir mintimis būtų panaši į kurią nors kitą savo lyties atstovę. Ir tai yra visiškai normalu, nes visi mes esame unikalūs ir nepakartojami. Vis tik, turbūt, drąsiai galima būtų teigti, kad visos moterys yra panašios tuo, kad nori būti laimingos. Nuo pat mažens jos pradeda svajoti apie princeses ir princus, keliones ir jaukius namus, dideles arba mažas šeimas ir įdomius darbus. Mūsų kultūroje mergaitėms nuo pat vaikystės yra skiepijamos tam tikros vertybės ir galimi gyvenimo pasirinkimai, dalis moterų sutinka su jais ir stengiasi kurti būtent tokį gyvenimą, kitos laužo standartus ir įgyvendina savo pašėlusias svajones. Deja, bet yra nemažai moterų, kurios irgi svajoja, trokšta ir stengiasi iš visų jėgų, bet joms niekaip nepavyksta prisiartinti prie laimės, jos jaučiasi nelaimingos, vienišos ir be galo pavargusios. Jos daugelį kartų bando kažką keisti savo gyvenime, stengiasi įsiklausyti į savo nuojautos siunčiamus signalus, bet eilinį kartą užsisuka nelaimingų santykių arba netinkamo gyvenimo etapo rate, lipdamos ant to paties grėblio. Kodėl gi taip atsitinka? Kas iš mūsų praeities turi įtakos mūsų pasirinkimams ir ateities kūrimui?
Nėra paslaptis, kad mūsų vaikystės patyrimai formuoja mūsų dabarties elgesį, mūsų pasirinkimus ir santykius su kitais žmonėmis. Kūnas ir vidus saugiau jaučiasi, kai išgyvena tuos pačius motyvus, kaip ir vaikystėje, todėl mes bandome atkartoti tuos patyrimus, net jei jie nebuvo linksmi ir laimingi, tiesiog tai yra mūsų „norma“. Tai, kokiomis sąlygomis augo mergaitė, formuoja būsimos moters viso gyvenimo galimus scenarijus. Jeigu dukra matė laimingus ir sutariančius savo tėvus, švytinčias mamos akis ir stiprų tėčio užnugarį, besąlyginę tėvų meilę, palaikymą ir padrąsinimą, tai jos kelias bus žymiai lengvesnis ir ji mokės susitvarkyti su kylančiais iššūkiais, atsities po pralaimėjimų ir pakelta galva eis savo svajonių link. Visai kitaip klostosi moters gyvenimas, jeigu jos vaikystė nebuvo laiminga, šviesi ir kupina meilės. Mergaitė, kuri jautė, kad yra nereikalinga, nemylima ir negerbiama savo namuose, pastoviai jaus tą naštą visą savo gyvenimą, bandys užsitarnauti meilę ir pripažinimą, pastoviai atsiprašinės visų ir turės didelių problemų su žema saviverte. Dukra, kurios niekas nepalaikė vaikystės periodu, pati bandys būti aplinkinių gelbėtoja ir situacijos kontrolierė, bet niekaip nemokės atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu. Moteris, vaikystėje negirdėjusi komplimentų, motyvuojančių žodžių ir banalaus pagyrimo, nemokės jų priimti ir vėliau, gali turėti problemų su savo kūno priėmimu, nemokės džiaugtis savo pasiekimais. Vaikas, kuris vaikystėje niekad nebuvo pirmoje vietoje savo artimųjų tarpe, suaugęs nežinos, kad meilė gali būti tyra ir besąlyginė.
Dažnai moterys nežino ir nesupranta, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip, kodėl joms sunku pasitikėti savo intuicija, kokius ženklus ir kodėl siunčia jų kūnas, jos tik žino, kad nėra patenkintos savo pasirinkimais, elgesiu, gyvenimu ir perspektyvomis. Jos norėtų kažką keisti, bet nežino nuo ko pradėti. Terapijos metu saugioje aplinkoje prasideda kelionė savęs pažinimo link. Iš pasąmonės gelmių ištraukiami ir įvardijami visi vaikystės patyrimai, traumos, emocijos ir išgyvenimai. Tik taip įmanoma atsikratyti kitų žmonių užmestos naštos, atlaisvinti vietą naujiems pojūčiams ir išgyvenimams ir pagaliau pradėti gyventi būtent tokį gyvenimą, kokio nori pati moteris. Tokiu būdu moteris pagaliau gali pasijausti laiminga, verta meilės ir šilumos, ramiai ir užtikrintai pradėti mėgautis gyvenimu ir įgyvendinti visas savo svajones ir troškimus.
