Mūsų vidinis balsas yra tas balsas, kuris gali mus išgelbėti pačiose netikėčiausiose situacijose, padrąsindamas prieš priimant svarbų sprendimą, o gal, atvirkščiai, sustabdantis nuo neapgalvotų veiksmų. Vieni žmonės teigia, kad vidinis balsas yra mūsų intuicijos išraiška, kuri gali prasiveržti pro visas primestas socialines normas, kvailus įsitikinimus ir nusistatymus ir impulsyvų elgesį. Kiti sako, kad tai tiesiog yra žmogaus angelo sargo balsas, kuris saugo viso gyvenimo kelyje. Treti vidinio balso skambesyje gali atpažinti savo tėvų balsus ir net intonacijas, o kartais ir visas frazes.
Jeigu žmogui tinka tai, ką jis girdi, tai jis gali labai pasitikėti ir įsiklausyti į siunčiamus naudingų patarimų ir perspėjimų signalus, eidamas per gyvenimą vadovautis savo vidiniu balsu, kitas gi, atvirkščiai, bandys visais įmanomais būdais užtildyti vidinį balsą, nes jis gali priminti apie skaudžius jo vaikystės įvykius ir patirtis. Kodėl gi taip skirtingai pasireiškia tas pats veiksmas? Nuo ko priklauso, ar vidinis balsas tampa žmogaus sąjungininku ar priešu?
Vėl ir vėl mums reikėtų atsigręžti į mūsų vaikystę, nes būtent šiuo laikotarpiu formuojasi žmogaus charakteris, ugdomas vertybinis stuburas, klojami viso būsimo gyvenimo pamatai, vaikas žiūri į savo tėvus ir įsigeria jų patirtį, vėliau nešdamas ją per visą savo gyvenimą kaip vienintelę normą, į kurią jis galėtų orientuotis, priimant svarbiausius savo gyvenimo sprendimus.
Pažvelkim į mergaitę, kuri gimė labai jos laukusioje šeimoje. Ji iš karto yra apsupta meilės burbulo, nuo pat pradžių į ją žiūri dvi poros mylinčių akių. Mama ir tėtis vienodai myli ir rūpinasi savo dukrele, taip pat myli ir rūpinasi vienas kitu, taip parodydami pozityvų pavyzdį savo vaikui. Mergaitė nuo pat ankstyvos vaikystės girdi meilės ir rūpesčio kupinus žodžius, ji žino, kad jos tėvai ją priima ir myli besąlygiškai, jie ją palaiko, padrąsina, net jei bara ar kritikuoja, daro tai pagarbiai ir empatiškai. Mergaitė žino, kad jos namai yra laimės ir juoko pilna tvirtovė, kurioje tėvas yra stiprybės ir pagarbos pavyzdys, o mama yra šilumos ir meilės sergėtoja, tėvai yra laimingi ir tą laimę perduoda toliau savo dukrai. Tokia saugi ir pozityvi vaikystė suteikia mergaitei sparnus, leidžia tvirtai ir užtikrintai eiti per gyvenimą, nebijoti iššūkių, žinoti savo vertę ir ieškoti tokio partnerio, kurio akyse ji matys panašias vertybes. Ji žino, kad jos vidinis balsas bus visų tų padrąsinančių ir motyvuojančių tėvų frazių aidas, kuris saugos ją ir padės nepasiklysti gyvenime.
Visai kitokį balsą girdės moteris, kuri vaikystėje neturėjo stipraus ir palaikančio užnugario. Jei mergaitė augo nelaimingoje, nesaugioje aplinkoje, kurioje nebuvo vietos meilei, pagarbai, šilumai ir atjautai, tai ir visą tolimesnį gyvenimą ją lydės vidinis balsas, kurio ji norėtų negirdėti. Tokios vaikystėje girdėtos frazės kaip „ir vėl tu viską darai ne taip“, „nieko tu nesugebi“, „esi niekam tikusi“, „pažiūrėk į save, nei proto nei išvaizdos“ ne tik palieka gilius randus vaiko sieloje, bet ir pavirsta balsu, kuris neleidžia svajoti, tobulėti, pasitikėti savo jėgomis ir kurti savo laimingo gyvenimo. Moteris gali nustumti savo išgyvenimus į tolimą pasąmonės kampą, beveik pamiršti patirtą skriaudą ir net nesuprasti, kodėl jos vidinio balso skambesys taip nemaloniai primena tėvų balsus.
Terapijos metu saugioje aplinkoje moteris gali pagaliau susipažinti su savimi, savo išgyventomis patirtimis ir vaikystės patyrimais, suprasti ir įsivardinti savo traumas, kitų žmonių primestas normas ir ankstesnių kartų primestą naštą. Būtent terapijos dėka moteris gali atsikratyti visų šių nereikalingų ir jai trukdančių pojūčių, atlaisvinti vietą naujiems patyrimams ir pagaliau pradėti gyventi savo naują laimingą ir pilna meilės gyvenimą.
