Turbūt daugelis yra matę humoristinius videoklipus, kuriuose vaizduojami vyrų ir moterų skirtumai einant miegoti. Vyras vaizduojamas kaip žmogus, kuris užsinorėjęs miego eina tiesiai į lovą ir už kelių minučių jau sapnuoja, tuo metu moteris prieš miegą ilgai ir intensyviai apmąsto praeitos dienos įvykius, dėlioja būsimos dienos užduotis, bando prisiminti ar visi darbai buvo atlikti, ar niekas nebuvo pamiršta.
Galiausiai, miegoti ji eina vėlai po visų nesibaigiančių užduočių ir minčių dėliojimo. Toks sarkastiškas ir šaržuojantis video tikrai sukelia šypseną, bet daugelis moterų nesunkiai atpažįsta savo kasdienybę, kuri tikrai ne visada būna juokinga ir lengva. Moterys yra tikrai labai atsakingos ir organizuotos būtybės, tad nenuostabu, kad jos dažnai būna atsakingos ne tik už savo planus, bet ir visos likusios šeimos, o kartais net ir artimųjų. Tad jos visą laiką apmąsto, strateguoja, planuoja ir derina, turėdamos nepamiršti apie buitį, darbą ir kitas smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekviena diena.
Vienos gali gyventi ir palaikyti tokį intensyvų tempą ilgai, jos gali jausti malonumą ir džiaugtis, kad viską spėja ir kontroliuoja. Kitos, atvirkščiai, gali bijoti nesusitvarkyti su visa informacijos lavina, nuolat kažką pamiršti, vėliau krimstis ir vis bandyti tapti geresne savo versija. Kai nuovargis tampa nepakeliamas ir žemė pradeda slysti iš po kojų, moterys gali arba paprašyti pagalbos ir perskirstyti buities planavimą su savo partneriu, šeima arba artimaisiais, arba sukąsti dantis ir toliau nešti šią dalią ant savo pečių. Kodėl gi taip įvyksta? Kas trukdo atsipalaiduoti, pasidalinti atsakomybėmis ir bandyti gyventi taip, kad šeimoje būtų komfortiška ir lengva visiems?
Nors atsakingumas ir organizuotumas yra pagirtini bruožai, kai jie pradeda smaugti pačią moterį, problemos šaknų reikėtų paieškoti jos vaikystėje. Kaip mes pamename, būtent vaikystės periodu pradedamas formuoti vaiko charakteris, ugdomos vertybės ir pažiūros, klojami visi jo tolimesnio gyvenimo pamatai. Tai, kokį gyvenimą nugyvens moteris, priklauso nuo jos pačios tėvų gyvenimo. Jei mergaitė auga darnioje ir laimingoje šeimoje, mato švytinčią savo motiną, kuri dalijasi savo šiluma ir meile, mato rūpestingą savo tėvą, kuris vadina ja princese ir savo poelgiais rodo meilę dukrai ir jos motinai, tai būtent tokia norma ir bus įrašyta į mergaitės pasąmonę ir ja ji galės vadovautis savo gyvenime, jaustis pakankama ir savimi pasitikinčia moterimi.
Jeigu vaikystė dėl skirtingų priežasčių buvo kitokia, jei mergaitė negavo pakankamai šilumos, meilės ir rūpesčio, jei jai reikėjo kovoti dėl dėmesio ir laimės trupinių, jei jos pirmieji gyvenimo metai buvo kupini chaoso ir neapibrėžtumo, nes tėvai buvo užimti savo problemomis, o ji buvo likusi kažkur nuošaly, tai visą likusį gyvenimą tokia moteris nesąmoningai stengsis viską kontroliuoti ir planuoti. Ji vėl ir vėl jausis maža mergaite, kuri privalo būti geriausia savo versija ir suvaldyti aplinkui vykstantį chaosą, bet, kaip ir vaikystėje, ši našta ją slėgs ir neleis atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu.
Nenuostabu, kad su laiku kaupsis nuovargis, perdegimas ir nusivylimas savimi ir gyvenimu, o partneris, kaip ir tėvai, nesugebės deramai įvertinti jos pastangų ir suteikti taip laukiamo apdovanojimo ir pripažinimo.
Terapijos metu moteris turi galimybę suprasti ir įsivardinti savo praeities patirtus išgyvenimus, išgryninti ankstesnių kartų nešamą naštą, kuri suteikia šitiek skausmo ir nepasitenkinimo, pagaliau atlaisvinti vietą naujiems patyrimams ir pojūčiams ir išdrįsti tapti laiminga ir pradėti gyventi laisvą, kupiną meilės sau gyvenimą.
