Tėvai vaikui yra pirmi žmonės, kurie rodo jam pavyzdį, ugdo jį, formuoja charakterį ir asmenybę. Neretai vaikai nori lygiuotis į tėvus, sekti jų pėdomis. Jeigu šeimoje auga berniukas, jis nori būti panašus į tėvą, o motina yra pirma moteris jo gyvenime, su kuria jis pradeda kurti santykius, taip pat jis žiūri, kaip tuos santykius kuria jo tėvas. Jeigu šeimoje auga mergaitė, viskas vyksta atvirkščiai, mergaitė lygiuojasi į savo motiną, o tėvas tampa pirmu vyru, su kuriuo ji vysto santykius, stebi, kaip tėvas bendrauja su motina.
Tėvas tampa tuo pavyzdžiu ir orientyru, kuris mergaitę lydi visą suaugusį gyvenimą, sąmoningai ir nesąmoningai visi būsimi gyvenimo partneriai bus lyginami su tėvu. Deja, bet tikrai ne visada pavyzdys gali būti pozityvus ir įkvepiantis. Neretai mergaitei tenka visą vaikystę stebėti tėvų barnius, šaltus santykius, smurtą. Kartais ir pats vaikas yra įtraukiamas į žalojančius santykius, tėvas gali skriausti savo dukrą, negerbti jos, nemylėti. Dar viena traumuojanti situacija yra kai tėvas yra šaltas savo dukros atžvilgiu, nemato jos ir viskas, ką mato vaikas yra abejingumas. Tokia mergaitė užauga be tinkamo tėvo pavyzdžio, be tų taip svarbių dukros-tėvo santykių, be sveikos normos, į kurią galima būtų orientuotis kuriant naujus ryšius.
Mergaitė, kuri turėjo šaltą ir abejingą tėvą, išauga į moterį, kuri:
- visada siekia pripažinimo ir meilės per pastangas. Ji jaučiasi neverta meilės, todėl stengiasi būti patogia, gera, neprašyti „per daug“.
- bijo atsipalaiduoti ir leisti sau tiesiog būti. Jai atrodo, kad jei sustos – viskas sugrius. Todėl nuolat yra įtampoje, perdegusi, pavargusi.
- sunkiai priima savo išvaizdą ir kūną. Jaučia, kad su ja kažkas negerai – bando tai keisti per griežtą savikritiką arba priešingai – visiškai atsisako rūpintis savimi.
- santykiuose visada stengiasi įtikti, kad tik jos nepaliktų. Prisitaiko, aukojasi, bet vis tiek jaučiasi nematoma ir nepakankama.
- giliai viduje nepasitiki vyrais. Nors santykių nori, bet širdies gilumoje bijo, kad jie vis tiek paliks arba nuvils.
- nori būti nepriklausoma ir viską daryti pati. Negali leisti sau būti moteriška, pažeidžiama – atrodo, kad niekuo negali pasitikėti.
- jaučiasi viena, bet negali niekam atsiverti. Mano, kad jos emocijos yra „per daug“, kad niekam nėra įdomu, kaip ji jaučiasi.
Tokios moters viduje slepiasi daug pykčio ir nuoskaudų. Galbūt ji neparodo to aplinkiniams, bet jaučiasi neįvertinta, apgauta, neteisingai suprasta. Tokios moters pasitikėjimas savimi trapus. Atrodo, kad jai reikia kažką pasiekti, kažką įrodyti, kad būtų verta meilės. Tuo pačiu metu jai sunku prašyti pagalbos. Ji viską privalo išspręsti pati, nes niekas kitas neateis ir neišgelbės.
Jos seksualumas yra užspaustas, o moteriškumas užgniaužtas, ji negali visiškai atsipalaiduoti, leisti sau mėgautis ir priimti malonumą. Turi didelę vidinę baimę būti nepakankama. Tokia moteris labiausiai nori tiesiog būti moterimi, bet atrodo, kad negali sau to leisti.
Terapijoje saugioje aplinkoje iš naujo atrandami vaikystės patyrimai, išgryninama kūno ir vidaus suprantama „norma“ ir dirbama su ja. Tik tada moters gyvenime gali įvykti kardinalūs pokyčiai, nes jos kūne atsiranda visai kitokie pojūčiai ir ji gali sąmoningai ir laisvai toliau kurti naujus santykius atsižvelgiant į juos, o ne į vaikystės išgyvenimus.
