Dažnai galime išgirsti frazę, kad visų mūsų problemų šaknų reikėtų ieškoti vaikystėje. Šita frazė tikrai nėra neteisi, mūsų gyvenimo pradžios išgyvenimai ir patyrimai išties kloja pamatus mūsų tolimesniam gyvenimui ir pasirinkimams jame. Tai, kokioje aplinkoje, kokių žmonių ir jų santykių yra apsuptas vaikas, įsigeria į jo vidų ir tampa norma. Šita norma gali būti įvairi, pozityvi ir įkvepianti, kartais, bauginanti ir liūdna, deja, bet gali būti ir traumuojanti ir žiauri.
Vėliau ta norma auga kartu su vaiku ir padeda jam orientuotis suaugusiųjų pasaulyje, kurti naujus santykius, siekti karjeros aukštumų, bandyti būti laimingu. Tačiau, jei vaikas augo traumuojančioje ir žalojančioje aplinkoje, jam gali būti sunku tapti laimingu, nes jo vidinė norma niekaip neleis jaustis saugiai, vaikystės patyrimai nejučia spaus grįžti prie pirminio modelio, kuris jam bus labiau priimtinas.
Tokie žmonės ilgai vaikšto ratu ir gali net nesuprasti, kodėl traukia „ne tuos“ žmones, kodėl ramūs ir patikimi partneriai jiems atrodo nuobodūs, kodėl gyvenant įprastą šeimyninį gyvenimą jie nejaučia gyvenimo džiaugsmo. Tokie žmonės gali manyti, kad tiesiog ieško aštresnių pojūčių, ugnelės, dramos, ir retas gali suprasti, kad tai nėra jų sąmoningas pasirinkimas, o tai tiesiog iš gelmių kylantys vaikystės atgarsiai.
Šį kartą pabandysime apžvelgti modelį, kai mergaitė auga šeimoje, kurioje tėvas smurtauja prieš motiną. Deja, bet toks modelis nėra labai retas mūsų visuomenėje, tad problema yra išties aktuali ir opi.
Kaip gi atrodo tokios mažos mergaitės kasdienybė? Kokią normą jį įsisąmonina?
Vieną dieną tėvas gali smurtauti prieš motiną, tad mergaitė, švelnus ir empatiškas vaikas, gali gelbėti motiną, guosti ją, palaikyti ir užstoti. Daryti viską, ką sugeba mažas vaikas. Bet kitą dieną ji mato, kad motina jau atleido tėvui, suaugusių žmonių gyvenimas grįžta į seną vagą.
Mažam vaikui tikrai yra sunku suprasti suaugusių žmonių santykių vingius ir pasirinkimus, todėl jam natūraliai kyla klausimas: kaip galima atleisti tam, kas skaudina ir skriaudžia? Dukrai yra gaila mamos, jinai mato ją aukos vaidmenyje, bet tuo pat metu ji laiko savo motina išdavike, nes matyto smurto pamiršti nesigauna, vaikas nori atkeršyti tėvui už visas patirtas skriaudas.
Pyktis tėvui gali būti labai stiprus. Dukrai sunku suvokti ir paaiškinti sau, kodėl jis taip elgiasi. Bet dar sunkiau yra priimti tai, kad mama lieka, vėl ir vėl. Kodėl ji neatstumia? Kodėl neišeina? Kodėl apsimeta, kad viskas gerai?
Pasąmonėje dukra priima sprendimą – gelbėti. Pirmiausia mamą. O vėliau visus aplinkui. Nes gelbėtojos vaidmuo jau tapo jos dalimi. Ji gelbėja santykius. Ji gelbėja artimuosius. Ji gelbėja draugus.
Ji gelbėja visus, kas tik pasirodo jos gyvenime. Ir visada atsiduria situacijose, kur kažkas ją žemina, skaudina, bet ji negali tiesiog palikti. Negali tiesiog pasakyti „ne“. Viskas viduje šaukia – reikia padėti, reikia gelbėti. O kai ateina suvokimas, kad tokie santykiai vėl kartojasi, kad vėl yra skausmas, kad vėl reikia kentėti, galvoje iškyla seni mamos žodžiai: „Visos taip gyvena.“ „Visi atleidžia.“ „Reikia kentėti.“ „Gyvenimas – kančia.“ Ir tada jai kyla klausimas… Kodėl aš taip noriu visus išgelbėti?
Todėl, kad tu iki šiol dar neišgelbėjai pati savęs. Kai išgelbėsi save išnyks noras gelbėti kitus. Tu gali viską keisti. Tavo skausmas, baimės, nesaugumas – tai ne „tiesa apie tave“, o tik programos, kurias gavai vaikystėje, giminėje, savo kūne.
