Visos mergaitės vaikystėje svajoja apie laimingą gyvenimą, princus, nuotykius, įdomų darbą, gražius namus. Turbūt, ir suaugusios moterys neretai pasvajoja būti mylimos, laimingos, sėkmingos. Laimingi ir šilti ilgalaikiai santykiai yra daugelio žmonių troškimas ir siekiamybė. Deja, gyvenimas rodo, kad pasiekti jų būna labai sunku, o, kartais, tiesiog neįmanoma.
Atrodo, kad įvairių žmonių norai gali sutapti, bet rezultatai gali būti tokie skirtingi, tai nuo ko gi jie dar priklauso? Pasirodo, kad mes gyvename ne pagal norus, o pagal savo vidinę būseną.
Daugelis mūsų gali trokšti meilės, bet jei moters viduje gyvena pastovi įtampa, kontrolė ir baimė būti palikta, ji pritrauks ne meilę, o dar vieną įrodymą, kad yra „per daug“ ar „nepakankama“. Būsena yra kaip vidinis signalas, kurį visada pagauna aplinka. Kai viduje tyla – ateina aiškumas. Kai viduje ramybė – nebereikia nieko įrodinėti. Kai viduje pasitikėjimas – išorėje keičiasi rezultatai.
Todėl pokyčiai prasideda ne nuo „dar vieno patarimo“, o nuo darbo su vidine būsena. Su tuo, kas guli giliai – kūne, pasąmonėje, vaikystėje. Todėl jeigu moteris nori kitokio rezultato – reikia keisti ne tik mintį, o ir būseną, kurioje gyvenama. Ten viskas ir prasideda.
Neretai pačiai moteriai būna sunku suprasti, kad jos būsena nėra ta, kuri gali jai padėti pritraukti norimą rezultatą. Ji gali manyti, kad yra stipri, nepriklausoma, viską kontroliuoja. Bet tokia tariama stiprybė gali kaip tik atimti moteriškumą, seksualumą ir lengvumą, o kartu neleisti džiaugtis sveikais ir pagarbiais santykiais.
„Aš pati viską galiu“. Ar pažįstama frazė? Šita frazė iš tikrųjų reiškia: „Aš įrodysiu, kad jis blogesnis už mane“. „Aš susitvarkysiu viena“. O šita? Kartu su šia mintim eina noras konkuruoti su vyru, įrodinėti savo svarbą, kontroliuoti jį, rodyti pirštu, kur jis neteisus. Daryti už jį vyriškus darbus, nes prašyti pagalbos – silpnumo ženklas. Nešti viską ant savo pečių, jaustis stipria ir nepriklausoma.
Iš tikrųjų, tokios frazės, mintys ir elgesys formuoja tai, kad moteris ištrina partnerį kaip vyrą ir kartu naikina save kaip moterį. Bet iš kur ateina toks elgesio modelis? Kaip mes jau žinome, atsakymų reikia ieškoti vaikystėje.
„Stiprios ir nepriklausomos“ moters mama ir močiutė, greičiausiai, irgi buvo stiprios ir valdingos, kontroliavo savo vyrus, viską nešė ant savo pečių. Mergaitė stebėjo tokį rolių pasiskirstymą, augo jame ir įsisąmonino kaip vienintelę galimą normą, todėl suaugusi ji nesąmoningai kartoja mamos ir močiutės scenarijų. Dabar tokia moteris nori parodyti visiems, kokia yra kieta „boba“, iš tikrųjų, tam, kad jos pagailėtų ir pripažintų pastangas, tai aukos pozicija tam, kad iššauktų gailestį.
Tikrasis noras šioje vietoje yra toks, kad ją pastebėtų ir pagirtų, nes vaikystėje maža mergaitė taip ir nesulaukė pagyrimo. Iki šiol šita mergaitė stengiasi būti tobula ir ideali, kad tik kas nors pasakytų gerą žodį.
Ateidama į terapiją moteris atneša savo nesėkmingų santykių bagažą, savo vaikystės traumas ir patyrimus, savo vidinius išgyvenimus ir užslėptas svajones. Terapijos metu atveriami visi giliai pasąmonėje paslėpti skauduliai, surandama vaikystėje įsisąmoninta „norma“ ir dirbama su ja. Tik taip galima suprasti savo poelgių motyvus, atrasti naujus pojūčius ir atverti kelią į laimingą ir sėkmingą gyvenimą.
